Darbo stebėjimo veikla Savigliano (Italija)

Vasario 17-20 dienomis pradinio ugdymo mokytoja Dovilė Džuvaitė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui, anglų kalbos mokytoja Eglė Gintautaitė bei mokinio padėjėjos Ligita Galadauskienė ir Vita Drevinskienė  dalyvavo darbo stebėjimo veikloje Scuola Media „Santore di Santarosa“ Savigliano mieste (Italija). Ši veikla „Erasmus+“ programos akredituoto projekto Nr. 2024-1-LT01- KA121- SCH- 000214410 dalis, kuri atliepė du pagrindinius projekto tikslus: įgyti naujų patirčių kokybiškam Įtraukiajam ugdymui mokykloje vykdyti ir taikyti tai praktikoje, kuriant Atviras klases bei plėtojant Visos dienos mokyklos modelio veiklas; padėti pedagogams pasirengti Universalaus dizaino principų taikymo įgyvendinimui, dirbant su mažiau galimybių turinčiais mokiniais ir paskatinti juos aktyviai įsitraukti į projektines veiklas.
Italijos mokykla šiai veiklai pasirinkta neatsitiktinai – šios šalies švietimo sistema lyderiauja Europoje įtraukties srityje. Lietuva kol kas žengia tik pirmuosius žingsnius įtrauktyje, tačiau ir tai džiugina. Mokykloje teko stebėti pamokas, kuriose vienu metu dirba dalyko mokytojas bei specialusis pedagogas. Reikia pastebėti, kad tokį modelį, bent jau mūsų lankytoje mokykloje, jie taiko visada. Kartais šiems pedagogams į pagalbą ateina dar ir mokinio asistentas. Taigi vienu metu klasėje dirba trys švietimo darbuotojai. Iš karto prisiminėme šių metų rugsėjį, kai intuityviai taikėme tokį modelį savo mokyklos pirmose klasėse, kas padėjo mokinukams lengviau integruotis, adaptuotis ir tuo pačiu metu buvo didžiulė paspirtis mokytojoms.
Italijos mokyklose įtrauktis egzistuoja jau dešimtmečius. Nuostata, kad visi vaikai turi turėti galimybes lankyti bendrojo lavinimo mokyklas įsigaliojo jau 1977 metais. Lygiai kaip ir pas mus buvo ir pasipiktinimo, ir nepasitenkinimo, ir daug nežinojimo ką ir kaip daryti. Specialioji pedagogė Enrika, išsamiai pasakojusi apie įtraukties taikymą ir privalumus, užakcentavo, kad didžiausią įtaką proceso sėkmei ar nesėkmei turi mokytojų nuostatos. Mes turime suprasti, kad įtrauktis pirmiausia svarbi ne tiek ir ne tik patiems „įtrauktiesiems”, tačiau visiems kitiems. Vaikai turi mokytis ne tik pirmauti, lyderiauti, bet ir padėti, užjausti, suprasti, kad ne visi esame vienodi.
Tiek lankytoje mokykloje, tiek jiems priklausančiame darželyje teko stebėti vaikus, kuriems nustatytas autizmo spektro sutrikimas, besimokančius kartu su kitais toje pačioje klasėje. Viskas gerai apgalvota, suskirstyta, pritaikyta. Taip pat mokykloje yra ir vaikų su judėjimo, klausos negaliomis, bet mokykla turi pritaikytus laiptus, sanitarinius mazgus. Tokie sutrikimai kaip disgrafija, disleksija, diskalkulija ar kiti bendrieji mokymosi sutrikimai netgi nėra laikomi sutrikimais, nes tai yra labai dažnas reiškinys ir mokytojai tiesiog lanksčiai sprendžia šią problemą leisdami nejungti raidžių, rašyti didžiosiomis ar kitais būdais. Teko stebėti, kaip geometrijos sąvokas vaikai įtvirtina atlikdami figūras savo kūnais. Tai daro pamokas dinamiškas, įdomias. Mokiniai nedėvi uniformų, apsirengę ypač paprastai, kasdieniškai, kad būtų lengva judėti. Tas pats pasakytina ir apie mokytojų aprangą. Apskritai mokykla atrodo labai gyva, sava, tikri namai: išpuošta vaikų darbais, ir ne tik pačiais gražiausiais, bet kiekvieno vaiko darbelis, kaip ir kiekvienas vaikas turi teisę būti kartu su visais.
Apibendrinant galima pasakyti, kad parsivežta daug idėjų, pasitvirtinta, kad kai kuriuos dalykus darome teisingai, kad įtrauktis, universalus dizainas yra be galo svarbūs akcentai mokyklos gyvenime, nors tai kainuoja daug  visomis prasmėmis.
Šis straipsnis atspindi tik autoriaus nuomonę, todėl Nacionalinė agentūra ir Europos Komisija negali būti laikomos atsakingomis už jame pateiktą informaciją.

Eglė Gintautaitė
Eramus+ projektų koordinatorė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui, anglų kalbos mokytoja