Psichologas

Psichologas nėra tavo priešas
Psichologinės pagalbos paskirtis – stiprinti mokinių psichologinį atsparumą ir psichikos sveikatą, prevencinėmis priemonėmis skatinti saugios ir palankios ugdymuisi aplinkos mokykloje kūrimą, padėti mokiniams atgauti dvasinę darną, gebėjimą gyventi ir mokytis, aktyviai bendradarbiaujant su jų tėvais (globėjais, rūpintojais).

Psichologe mokykloje dirba

Tikslas – padėti išmokti gyventi priimant save, savo jausmus ir būsenas; mokant atsakomybės bei kantrybės padėti mokiniams bendrauti, kad jiems būtų lengviau suprasti aplinkinius ir save.

Psichologo asistentas:

1. Bendradarbiauja su mokytoju, specialiuoju pedagogu, logopedu, socialiniu pedagogu ir kitais su mokiniu dirbančiais specialistais numatydamas ugdymo tikslų ir uždavinių pasiekimo būdus;

2. Inicijuoja, rengia ir įgyvendina psichologinių problemų prevencijos programas, padedančias veiksmingiau ugdyti psichologinių ir ugdymo problemų turinčius mokinius;

3. Dalyvauja formuojant teigiamą mokyklos bendruomenės požiūrį į psichologinių, asmenybės ir ugdymo problemų turinčius mokinius bei jų visavertį integravimą į ugdymo procesą;

4. Šviečia mokyklos bendruomenę mokinių bendravimo, mokymosi motyvacijos, adaptacijos mokykloje problemų sprendimo, psichologinių krizių įveikimo ir panašiais klausimais;

5. Individualių ir grupinių pokalbių ar užsiėmimų metu padeda mokiniams ir jų tėvams (globėjams) teikdamas psichologinę ir emocinę pagalbą.

Pagalba mokykloje teikiama, kai:

• Mokinys kreipiasi savarankiškai (neturint 16 metų, gaunamas tėvų sutikimas);

• Kreipiasi mokinio tėvai (globėjai, rūpintojai);

• Kreipiasi mokytojai, mokyklos darbuotojai (gavę tėvų, globėjų, rūpintojų sutikimą);

• Pedagoginės psichologinės tarnybos išvadoje nurodžius psichologinės pagalbos poreikį;

• Prašo/įpareigoja Vaiko teisių apsaugos tarnyba, tėvams nesirūpinant vaiku.

Kada kreiptis į mokyklos psichologo asistentą?

• Kai matote ne vienkartinį, ne vienadienį, o kiek ilgiau užsitęsusį neigiamą vaiko elgesio pasikeitimą (jautrumą, verkimą, piktumą, nemigą, liūdesį, baimę, užsidarymą, destruktyvų kvailiojimą ar kt.) ir išnaudoti pagalbos būdai vaikui nepadeda;

• Po stipraus streso (avarijos, išgąsčio, smurto, netekties, patyčių, žinios apie šeimos nario ligą, draugo savižudybę ir pan.), kai stebimas neigiamas tokios situacijos poveikis vaiko būsenai;

• Kai vaiko elgesys visada mažiau ar daugiau kelia sunkumų, nepavyksta susikalbėti, valdyti bendravimo;

• Tiesiog dvejojate, kaip elgtis kokioje nors konkrečioje situacijoje, norite pasitarti, jaustis saugiau, užtikrinčiau.